Kandidatuok!

LAISVAI su Tomu Vytautu

Tomai, gimei ir užaugai Kaune. Ką Tau reiškia šis miestas? Kaip prisimeni savo vaikystę bei paauglystę jame?

– Nors Kaune dabar tenka lankytis ne taip dažnai kaip norėčiau (didžioji dalis gyvenimo teka Vilniuje, o Kaune aplankau ten gyvenančius tėvus), paauglystę Kaune prisimenu su didele nostalgija.

Paauglystės metai Kaune buvo susiję ne tik su mokslais ir iki šių dienų išlikusiais draugais, bet ir su pirmaisiais laisvės „gurkšniais“. Labai ryškiai prisimenu pirmąsias LGBTQ+ bendruomenės susibūrimo vietas, tokios kaip baras „Kapeika“ prie Soboro. Tai buvo didelių atradimų ir gyvenimo pažinimo laikas.

 

Kaip sugalvojai stoti būtent į politikos mokslus? Ar dėl noro keisti aplinką, keisti Lietuvą?

– Nebūtinai. Paauglystėje norėjau būti arba aktoriumi, arba žurnalistu, tačiau šios abi idėjos mano tėvams nepatiko. (šypsosi) Jie nemanė, kad aktorystė yra geras išsilavinimas solidžiam pragyvenimo šaltiniui ir sakė, kad žurnalistu gali būti baigęs bet kokią kitą profesiją. Mokykloje tikrai gerai mokiausi – iš egzaminų surinkau tris šimtukus, iš visų dalykų turėjau dešimtukus – tad galėjau įstoti bet kur. Paprašiau tėvų nuspręsti ir jie išrinko politikos mokslus.

Dabar juokiuosi, kad mano svajonė būti aktoriumi niekur nedingo, nes darbas Seime yra praktiškai kaip vienas didelis teatras. (juokiasi)

 

Esi dirbęs nevyriausybinėje organizacijoje, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje. Kaip nusprendei 2019 metais kandidatuoti į Vilniaus tarybą, o vėliau – ir į Lietuvos Respublikos Seimą? 

– 2019-ais metais dalyvauti savivaldos rinkimuose mane pakvietė Aušrinė. Pamenu, buvome susitikę Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur ji mane galutinai įtikino. Taigi, prisijungiau prie Remigijaus Šimašiaus rinkiminio komiteto, buvau išrinktas į miesto savivaldybės tarybą, o po to kandidatavau į Seimą.

Nevyriausybiniame sektoriuje daugiausia dirbau su individualiais žmonėmis ir jų problemomis. Pavyzdžiui, teko ruošti medžiagą teismams, kur kartu su dabartine teisingumo ministre Evelina Dobrovolska padėdavome translyčiams asmenims pasikeisti asmens tapatybės dokumentus. Pasinaudodamas teisinėmis priemonėmis ir žiniomis galėdavau padėti individualiems žmonėms, tačiau ilgainiui atėjo suvokimas, kad nevyksta sisteminiai pokyčiai, kurių taip norėtųsi. Mano posūkis į politiką buvo susijęs su noru inicijuoti pokyčius įstatymų leidybos srityje, kurie turėtų teigiamų pokyčių didesnei grupei žmonių, būtent – užtikrinant jų žmogaus teises.

 

Lietuvos Respublikos Seime dirbi jau antrus metus. Kaip manai, kaip pasikeitei? Ką reikšmingiausio sužinojai ar išmokai?

– Per šį laikotarpį kardinaliai pasikeitė mano požiūris į darbą Seime. Kai kandidatavau, atrodė, kad svarbiausia yra būti išrinktam ir atsidurti prie derybų stalo, kur yra priimami politiniai sprendimai. O tada jau argumentų, faktų kalba, įtraukus tam tikrus klausimus į darbotvarkę, pavyks susitarti su 140-čia racionaliai mąstančių Seimo narių.

Šis įsivaizdavimas per pastaruosius pusantrų metų pasikeitė. Seime yra daug politinės kovos, intrigų, galios santykių. Egzistuoja tam tikros žaidimo taisyklės, kurias vadinu „dvaro intrigomis“. Supratau, kad yra labai svarbūs tarpasmeniniai santykiai tarp Seimo narių, nes, nepaisant to, kad mes atstovaujame skirtingoms ideologijoms, politinėms jėgoms, vis tiek yra labai svarbu stengtis išlaikyti gerus, draugiškus santykius su tais, kurie to nori.

Man atrodo, kad daugelis Seimo Laisvės partijos frakcijos narių išgyveno panašias emocijas. Mes tiesiog atėjome į procesą, taip vadinamą didžiąją politiką, ne iki galo suprasdami šio žaidimo taisyklės. Tačiau aš matau, kaip mes labai greitai mokomės ir tampame greitesni, vikresni ir apsukresni.

 

Tomai, koks buvo pats laimingiausias gyvenimas Tavo momente?

– Sūnaus gimimas. Man atrodo, apskritai vaikų turėjimas yra vienas didžiausių stebuklų, koks gali atsitikti žmogaus gyvenime. Aš esu labai dėkingas, kad tokią progą ir galimybę turėjau.

 

Ar turi kokį hobį? Kuo užsiimi laisvalaikiu?

– Labai mėgstu sportuoti, taip pat skaityti literatūrą – pačią įvairiausią, pradedant grožine, skandinaviškais detektyvais, baigiant politologinėmis bei filosofinėmis knygomis.

Anksčiau buvau tikrai labai didelis „Eurovizijos“ fanas – klausydavau dainas ir žiūrėdavau visas atrankas. Dabar žiūriu tik švedų nacionalinę atranka, kuri, man atrodo, kartais yra geresnė net negu pati „Eurovizija“. (šypsosi) Aš buvau toks didelis „Eurovizijos“ fanas, kad paauglystėje buvau susirinkęs visų „Eurovizijų“ nuo 1956 metų video įrašus juostinėse kasetėse.

 

Kokie Tavo planai ateičiai? Apie ką svajoji?

– Šį klausimą pastaruoju metu išgirstu vis dažniau, nes vis klausiama, ar planuoju kandidatuoti dar į kokį nors politinį postą. Noriu nuoširdžiai atsakyti, kad nežinau, ir apie tai negalvoju. Ko dabar labiausiai norėčiau, tai priimti Partnerystės įstatymą.

Taip pat pasigendu ir šiek tiek laisvės. Dirbdamas nevyriausybiniame sektoriuje, tu gali tiesiogiai dirbti su žmonėmis ir jiems padėti. Taip pat, atstovaudamas kažkokiam klausimui, tu gali kalbėti atvirai. Politikoje yra daug diplomatijos, kas yra galbūt yra nebūtinai blogai, tačiau ta diplomatija ne visada reiškia laisvę.

 

Kaip matai Lietuvą po dešimties metų?

– Manau, kad Lietuvoje viskas bus tikrai labai gerai. Neseniai važiuodamas automobilyje klausiausi radijo laidos, kurioje išgirdau frazę „ […].Lietuva kaip turtinga Vakarų demokratinio pasaulio valstybė […]“. 

Mes ilgą laiką ėjome link šio tikslo, o dabar tai jau tapo realybe ir bendruoju suvokimu, kad Lietuva yra neatskiriama Vakarų pasaulio dalis. Aš labai tikiuosi, kad po dešimties metų mes būsime turtingi ne tik savo ekonominiais pasiekimais, bet ir pagarba žmogaus teisėms.