Studijavote anglų filologiją, intermedialias literatūros, taip pat ir Narkotikų politikos bei žmogaus teisių ir Rytų Europos bei Rusijos studijas. Kaip manote, ką Jums kaip politikei davė šios studijos ir kaip jos padėjo pasiruošti dabartinėms pareigoms?
– Manau, kad kiekvienos studijos gali duoti tam tikrų įgūdžių, kurie bus pritaikomi bet kokiame darbe. Pavyzdžiui, anglų kalbos įgūdžiai man padeda, nes tenka skaityti nemažai šia kalba parašytos medžiagos. Literatūros ir kino studijų magistro studijos, nors atrodo gana nutolusios, yra glaudžiai susijusios su tekstų rašymu, ką darau kasdien. Tarptautiniai santykiai bei Narkotikų politikos studijos labai siejasi su mano politine veikla.
Kodėl į didžiąją politiką nusprendėte eiti būtent su Laisvės partija? Kokios šios politinės bendruomenės idėjos Jus patraukė?
– Prisimenu, kad dar visai neseniai, 2018-aisiais, politikos studijų metu dėstytojas mūsų grupės paklausė, kas planuoja eiti į didžiąją politiką – mano atsakymas tada buvo neigiamas (šypsosi).
Tačiau netrukus atsirado Laisvės partija. Tai buvo naujas žaidėjas politinėje arenoje, kuris mane sudomino. Iki tol jokia politinė jėga man neatrodė nei patraukli, nei įdomi. Laisvės partija yra pirmoji moderni, tikrai liberali, ryški, jaunų žmonių, giliai tikinčių vakarietiškomis vertybėmis, politinė bendruomenė. Manau, kad ji gali Lietuvą vesti pirmyn, todėl ir nusprendžiau prie jos prisijungti.
Ne paslaptis, kad praėję metai Seimo Laisvės frakcijai politiškai buvo gana įtempti. Kokiomis nuotaikomis gyvenate dabar? Kaip jaučiatės?
– Jaučiuosi nusiteikusi pozityviai. Džiaugiuosi, kad politikoje užimu aktyvų vaidmenį, o nesu tik stebėtoja. Nesakau, kad tai yra lengva – siekiant pokyčių, visuomet sulauki daug nepritarimo, tačiau tikiu tuo, ką darau ir neabejoju, kad einu teisinga kryptimi. Yra toks posakis „Jeigu pasakei ir visi tau pritarė, vadinasi, nepasakei nieko naujo“ – tuo labai tikiu.
Praėjusiais metais buvote išrinkta Laisvės partijos Vilniaus skyriaus pirmininke. Kaip matote šį skyrių ir kokie yra Jūsų kadencijos pagrindiniai tikslai?
– Bėgant laikui, vis labiau suprantu, kad partija yra bendruomenė. Daugelis partijos narių neturi politinių ambicijų – jie tiesiog nori prisidėti prie mūsų idėjų, o tai yra be galo svarbu. Aš noriu, kad kuo daugiau žmonių prisijungtų prie Laisvės partijos Vilniaus skyriaus, o taip pat, kad ši bendruomenė augtų ir to buvimo kartu prasme.
Neseniai kreipėtės į kalbos komisiją dėl terminų „narkomanas”, „narkomanija”, „alkoholikas” ir „alkoholizmas” vartojimo. Ką, Jūsų nuomone, jų atsisakymas reikštų mūsų visuomenei? Ar tai prisidėtų prie mažesnio priklausomybes turinčių žmonių stigmatizavimo?
– Taip, ir ne tik. Šie pasenę terminai formuoja visuomenės mąstymą apie šią psichikos ligą, o tiksliau – apie nesuvokimą, kad tai apskritai yra liga. Šie terminai yra derogatyviniai bei turintys daugybę neigiamų konotacijų. Jeigu daiktus pradėtume vadinti tikraisiais vardais ir suprastume, kad priklausomybė nuo narkotikų ar alkoholio yra psichikos liga, tai ir visuomenės požiūris, o taip pat ir politiniai sprendimai galėtų pasikeisti.
Ši savaitė yra paskelbta Europos psichikos sveikatos savaite. Kaip vertinate lietuvių emocinę sveikatą ir kokie svarbiausi darbai turėtų būti nuveikti šioje srityje?
– Manau, kad žmonės psichikos sveikatos gerinimą yra linkę suprasti pernelyg siaurai, pavyzdžiui, per psichologo paslaugų prieinamumą. Tačiau šalia pagalbos, kuri tikrai turi būti prieinama, yra ir kiti klausimai – žmogaus teisių problemos, smurto artimoje aplinkoje klausimai. Psichikos sveikatos raštingumas taip pat yra be galo svarbus – pradedant mūsų jau aptartų terminų tikslesniu vartojimu, baigiant žiniomis, kaip atpažinti įvairias emocines problemas, kurias turėtų turėti kiekvienas žmogus.
Kaip matote Laisvės partiją po penkerių metų?
– Manau, kad mūsų politinė bendruomenė po penkerių metų bus kur kas didesnė. Nors ne visuose miestuose šiandien turime savo kandidatus, ateityje tikrai turėsime tuos išdygusius daigelius visoje Lietuvoje. Laisvės partijai viskas bus tikrai labai gerai (šypsosi).
„Politikas rekomenduoja“
Knyga. Enrika Striogaitė „Žmonės“.
Nuo tada, kai tapau politike, vis neįveikiu ilgesnių tekstų, nes nelabai tam turiu laiko, tad dažniau skaitau poeziją. Ši autorė labai gražiai aprašo visuomenės paraštėse esančius socialiai pažeidžiamus žmones. Beje, šios knygos leidimas itin ribotas, tad siūlau jos ieškoti bibliotekose.
Filmas. Joachim Trier „Oslo, August 31”.
Tai yra viena garsaus ir labai sėkmingo režisieriaus Joachim Trier trilogijos dalių. Man šis filmas – tai artimesnis žvilgsnis į priklausomybės nuo narkotikų problemą ir sėkmingas arba mažiau sėkmingas pastangas kovoje su ja.
