Laisvės partijos administracijai vadovaujate nuo 2019-ųjų metų. Kaip Laisvės partija pasikeitė nuo tada?
– Nežinau kaip trumpai nusakyti tą pokytį, nes jis milžiniškas. Pradžioje nebuvo nieko – tik labai didelis tikėjimas. Aušrinės sprogdinanti energija užkūrė tikrą pasiutpolkę per neįtikėtinai trumpą laiką, tad gerai žinau, ką reiškia „arti paromis iš idėjos“.
Šiandien, praėjus vos trims metams nuo starto, esame valdančioji partija, turime tris ministrus, administracijoje dirba profesionali komanda, vyksta veiklos bei renginiai visoje Lietuvoje. Per pastaruosius trejus metus tik dar kartą įsitikinau, kad stipri idėja nugali silpnus resursus, o stiprūs resursai be idėjos ir krypties yra nieko verti.
Kodėl nusprendėte prisijungti prie partijos ir imtis šio atsakingo darbo?
– Dešimt metų vysčiau savo nedidelį verslą, tuo pat metu augindama vaikus ir natūraliai atėjo etapas, kai norėjosi naujo iššūkio. Būtent tokį ir gavau (juokiasi).
Esate kilusi iš Plungės, kur buvote ir Liberalaus jaunimo skyriaus pirmininke. Kaip prisimenate savo jaunystę šiame mieste?
– Prisimenu, kaip mokyklos direktorius gaudydavo koridoriuje ir sakydavo: „Žiūrėk, tavo kelnės suplyšo, kada persirengsi?“. O mes buvom pankai-geriečiai su suplėšytais džinsais ir juodais nagais, turintys didelį užsidegimą pažinti ir suprasti gyvenimą. Jaučiausi labai meniška siela su visai gerais organizaciniais gebėjimais. Nedaug kas ir pasikeitė (juokiasi).
Esate parašiusi romaną „Sadistas“. Papasakokite apie šią knygą daugiau. Ar turite planų išleisti ir daugiau knygų?
– Knygą parašiau labai greitai – ji iš manęs tiesiog išėjo pati. Toksiškų santykių klausimai aktualūs, o skaudžios problemos šiose temose ypatingai slaptos. Norėjosi apie tai pakalbėti garsiai, šiek tiek pajudinti tą paslėptą pūlinį.
Klausimas apie antrą knygą buvo pats populiariausias mano ką tik pasibaigusių atostogų metu, o aš, vietoje to, kad plaikstant plaukus Neringos vėjams jūros toliuose ieškočiau prasmingų minčių, dalį atostogų praleidau kaip Suomijos premjerė (juokiasi). O jeigu rimtai, rašau reguliariai, tai mano meditacija ir poilsis. Knyga, tuo tarpu, yra darbas, ir gana rimtas.
Esate susidūrusi su nevaisingumo problema – ir apie tai kalbate daug. Kokios pagrindinės problemos šiuo metu šioje srityje yra Lietuvoje – tiek politiniame lygmenyje, tiek visuomenės požiūryje?
– Vilniuje šioje temoje jaučiamės akivaizdžiai patogiau, tačiau už mūsų burbulo ribų vis dar vyrauja stereotipai, žmonės nevaisingumo gėdijasi ir slepia, o tai tik padidina kančią bei įspūdį, kad problemos nėra. Pirminės priežiūros centruose nevaisingumo sutrikimų negydo, medikai paprasčiausiai nėra paruošti. Turėtų atsirasti kokybiški tyrimai poliklinikose, o ir procedūrų bei vaistų kompensavimo tvarka galėtų būti geresnė. Nekalbu jau apie tai, kad paslaugos iš viso neteikiamos nesusituokusioms poroms, o dalies paslaugų apskritai neturime dėl politikų ir visuomenės pasipriešinimo. Galbūt, jeigu nevaisingumo gydymas pasidarytų gerokai prieinamesnis kiekvienai porai (o tokių yra kas penkta), ir požiūris greičiau pasikeistų.
Aktyviai domitės moterų teisėmis. Kokius pagrindinius iššūkius matote šioje srityje šiandien Lietuvoje?
– Moterų, pasakysiu grubiai, socialinio, ekonominio, profesinio, psichologinio, seksualinio, you name it, prievartavimo mašina jau braška per visas siūles. Moterys ne tik turi savo nuomonę – jos pagaliau pradeda aiškiai suprasti, kad gali turėti ir pasirinkimą. Be abejo, šis procesas gerokai ryškiau matomas didesniuose miestuose, todėl labai svarbu visuomenininkams bei pačioms moterims (ir vyrams!) nenuilstant kalbėti (tiek viešai, tiek su vaikais prie valgomojo stalo), o politikams ne tik garsiai atliepti, bet ir darbuotis tvarkant vis dar prastą teisinę bazę. Sunku punktais išvardinti vos keletą iššūkių, nes jų vis dar gana daug įvairiausiose srityse, kur tik atsiranda moteris.
Šiandien turite tris vaikus ir dirbate tikrai intensyvų, daug laiko reikalaujantį darbą. Kokių patarimų duotumėte žmonėms, siekiantiems sėkmingiau suderinti šeimos ir darbo poreikius?
– Neišprotėti besistengiant (juokiasi). Sovietmetis užaugino būrius užmirštų, neprižiūrėtų vaikų ir tokie žmonės, susilaukę savo vaikų, neretai imasi kito kraštutinumo ir apdovanoja atžalas maniakišku dėmesiu. Natūralu, kad daugiau niekam nebelieka laiko, o iš to kyla visai kitos problemos.
Šeimos ir darbo poreikiai yra suderinami labai kantraus derinimo būdu. Kartais tai padaryti sunku, tačiau disciplinuotai organizuojant kasdienybę – viskas įmanoma. Ar sunku? Taip. Ar gera auginti šeimą ir realizuoti save? Dvigubai taip.
Kas Jums šiame darbe yra įdomiausia?
– Adrenalinas. Tačiau jeigu paklaustumėte, kas labiausiai vargina, atsakymas būtų tas pats (juokiasi).
Kuo Laisvės partija skiriasi nuo kitų progresyvių partijų Lietuvos politiniame lauke?
– Kokių kitų progresyvių partijų (juokiasi)? Drąsiai teigiu, kad Laisvės partija yra vienintelė politinė organizacija, taip aiškiai orientuota į ateitį.
Iš kur semiatės tiek daug kantrybės?
– Vaikai išmokė (juokiasi). O jeigu rimtai, tai greičiausiai žingeidumas sukuria mano kantrybę. Man labai įdomu gyventi.