Kandidatuok!

LAISVAI su Agne

Interviu su Laisvės partijos komunikacijos projektų vadove Agne Vidugiryte

– Kas lėmė tai, kad atsidūrei būtent Laisvės partijoje?

Tai lėmė visiškas atsitiktinumas – pamačiusi darbo skelbimą pati sau pasijuokiau, kad čia išbandyti jėgas yra mano, kaip TSPMI alumnės, garbės reikalas. Nelabai rimtas bandymas baigėsi gana rimtai – Laisvės partijoje dirbu jau daugiau kaip metus.  

Apie darbą politinėje komunikacijoje niekada tikslingai nesvajojau, tačiau ši sritis visuomet kažkiek intrigavo, o Laisvės partija šiuo metu yra vienintelė politinė jėga, man priimtina vertybiškai – taigi, atsitiktinumas pasiteisino 🙂

 

– Papasakok apie savo tipinę darbo dieną. Kaip ji atrodo?

Kiekviena diena yra labai skirtinga – monotonija skųstis negaliu. Įprastai dieną pradedu nuo naujienų apžvalgos ir apsikeitimo informacija su kolegomis iš ministerijų ar Seimo frakcijos. Dienos eigoje tenka nemažai rašyti: kartais tai – tik socialinių tinklų įrašai, kartais – pranešimai spaudai ar kitos publikacijos. Dažniausiai mano dienotvarkę taip pat užpildo įvairūs susitikimai, brainstormai, spaudos konferencijos ar kiti dinamiški reikalai, apimantys daugybę klausimų ir temų.

 

– Kas Tau yra įdomiausia šiame darbe? O kas sunkiausia?

Įdomiausia – nuolat laikyti ranką ant Lietuvos politinio gyvenimo pulso, būti ten, kur priimami sprendimai, vienaip ar kitaip veikiantys mus visus. Tai – įvairiapusis ir dažnai paradoksalus procesas: tai, kas žiūrint iš šalies atrodo labai rimta, neretai yra visiškai priešinga, o už iš pirmo žvilgsnio nereikšmingų detalių gali slypėti esminiai dalykai.

Sunkiausia čia – dirbti su labai daug skirtingų asmenybių, turinčių skirtingus norus, lūkesčius bei charakterius. Atrasti bendrą vardiklį tarp jų visų kartais būna tikras iššūkis.

 

– Šiuo metu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute tęsi magistro studijas. Kaip manai, ar politinis išsilavinimas yra būtinas žmogui, norinčiam dirbti politinėje komunikacijoje?

Manau, kad būtinas yra ne politinis išsilavinimas, o politinė nuovoka, kurią ugdo domėjimasis. Komunikacija reikalauja ypatingo pastabumo detalėms, o nesidomint sritimi, su kuria dirbama, jas pastebėti tikrai sudėtinga. Per visą darbo politinėje komunikacijoje laiką, drįsčiau teigti, nė karto nepanaudojau politikos mokslų studijose įgytų teorinių žinių, tačiau akiračio plotis, už kurį esu dėkinga akademijai, pasitarnauja beveik kasdien.

 

– Prieš pradėdama darbą Lietuvos Respublikos Seime daugiau kaip penkerius metus dirbai komunikacijos ir viešųjų ryšių srityje, pagrinde – tiek nepriklausomose, tiek valstybinėse kultūros ir scenos menų organizacijose. Kaip prisimeni šį savo gyvenimo laikotarpį? Kuo darbas kultūros srityje skiriasi nuo darbo politikoje?

Kultūra ir menas – milžiniška mano gyvenimo dalis ir didžiausia aistra, todėl darbą kultūroje prisimenu su meile bei nostalgija, o laisvu laiku kartais ir dabar prisidedu prie vieno ar kito projekto kaip laisvai samdoma specialistė. Tie penkeri metai buvo didžiausia profesinė mokykla – per juos išmokau su mažiausiais ištekliais pasiekti didžiausią rezultatą, sėmiausi patirties iš labai skirtingų kolegų, daug ką teko kurti nuo nulio, mokantis iš pavykusių ir nepavykusių bandymų. Tai suteikė daug drąsos ir sutvirtino stuburą.

Kultūros komunikacija nuo politinės komunikacijos skiriasi gerokai mažiau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Esminis skirtumas – tempas: Seimo sesijos intensyvumo negalėčiau palyginti su jokiu teatro sezonu savo gyvenime!

 

– Kokia pagrindine taisykle turėtų vadovautis politikas, norintis vystyti sėkmingą komunikaciją socialiniuose tinkluose?

Mano galva, svarbiausia – žinoti savo auditoriją, nebijoti konsultuotis su profesionalais ir atsižvelgti į patarimus. Daugybė žmonių – ne vien politikai – apie komunikaciją dažnai mano, kad a) viską žino geriausiai b) nieko nežino, bet gal ir nereikia. Nereikėtų apsistoti nė viename iš šių kraštutinumų ir čia tikrai gali padėti savo srities ekspertai.

 

– Komunikacijos kanalų kasdien vis daugėja. Kaip politikui tarp jų nepasimesti ir išlikti įdomiam tiek jaunam žmogui, tiek atrodyti solidžiai vyresniam rinkėjui?

Svarbu nepamesti galvos bandant būti aktualiu visiems. Galbūt nuskambėsiu nepopuliariai, tačiau nemanau, kad kiekvienas politikas turi būti matomas visuose kanaluose. Ar tikrai Vilijai Blinkevičiūtei reikėtų TikTok‘o? Čia atsiremiu į ankstesnį savo patarimą – reikia žinoti savo auditoriją, ją tirti ir tyrinėti, o turinį kurti nuoširdžiai ir nesistengti perlipti per save. Paprastas būdas pasitikrinti – paklausti savęs, ar jaučiuosi savimi, komunikuodamas vienu ar kitu būdu? Žinoma, politinėje komunikacijoje yra daug feiko, be kurio ši sritis tiesiog neįmanoma, tačiau solidaus amžiaus politikas, trypčiojantis pagal trendinę muziką, ko gero, ir pats nesijaus patogiai. Tai – indikatorius, kad pasirinktą priemonę gal visgi vertėtų atidėti į šoną.

 

– Kokie politikai (ne iš Laisvės partijos), Tavo nuomone, komunikuoja sėkmingiausiai socialiniuose tinkluose?

Pirmiausia į galvą atėjo Matas Maldeikis ir jo Twitterio paskyra, Ingridos Šimonytės dabar jau gerokai retesni pasirodymai po Valstybinio Tautos Fronto įrašais, Dalios Grybauskaitės Facebook įrašai, žaibiškai tampantys ikoniniais – pavyzdžiui, kalėdinis sveikinimas mojuojant iš už eglutės. Turbūt vienas geriausių užsienio politikų socialinių tinklų pavyzdžių šiuo metu – JAV Kongreso narė Alexandria Ocasio-Cortez, kuri socialinėse medijose nardo kaip žuvis vandenyje.

 

– Koks Tavo požiūris į negatyvią versus pozityvią komunikaciją? Ar negatyvi komunikacija kartais gali pasiteisinti?

Negatyvi komunikacija dažnai yra paveikesnė trumpuoju laikotarpiu, nes sukelia stiprias emocijas, dažniausiai – baimę ir pyktį. Tačiau tyrimais įrodyta, kad pozityvi komunikacija bendrai yra veiksmingesnė, tą, manau, labai sėkmingai įrodė ir Laisvės partija, Seimo rinkimuose išsiskyrusi, sakyčiau, Lietuvos politiniam laukui gana radikaliu pozityvumu ir optimizmu.

Lietuviškojoje politinėje komunikacijoje turime trijų dešimtmečių negatyvios komunikacijos tradiciją – „rink mane ne todėl, kad aš geras, o todėl, kad tie kiti labai blogi, sugriovė kolūkius, pavogė šiferį ir visus pavers narkomanais“. Tokia komunikacija veiksminga apeliuojant į nusivylusį rinkėją, kuris jaučiasi valdžios nemylimas ir pamirštas, tačiau toks rinkėjas yra netvarus – jis tuojau pat nusivils ir savo išrinktaisiais, o iki kitų rinkimų pasiduos naujiems baubams.

 

– Kokių patarimų duotum žmogui, galvojančiam apie komunikacijos projektų vadovo darbą?

Svarbu įsivertinti, ar šiais laikais, kuomet beveik visi yra priklausomi nuo nesibaigiančio skaitmeninio informacijos srauto, norėtum būti dvigubai ar trigubai labiau nuo jo priklausoma(-s) ir gyventi ypatingai greitu tempu. Kartais svajoju išmesti telefoną pro langą ir bent savaitę negirdėti nė vienos naujienos, tačiau net per atostogas šiai profesinei ligai sunku atsispirti. Komunikacijos žmonės save savanoriškai pasmerkia milžiniškam informacijos kiekiui, kurį reikia greitai ir kokybiškai apdoroti – norintiems lėtesnio gyvenimo toks darbas tikrai gali išmušti saugiklius.